Lietuvos energetika

Energetika – tai viena iš svarbiausių Lietuvos ūkio sričių, kuri lemia mūsų kasdienį gyvenimą: apšvietimą, šildymą, transportą, pramonę ir kt. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos energetikos sektorius išgyveno didelius pokyčius. 2009 m. Lietuvoje uždarytas Ignalinos atominės elektrinės reaktorius, kuris gamino apie 70% šalies elektros. 2010 m. atsinaujinančių šaltinių dalis sudarė mažiau nei 20 %. Šiuo metu AEI dalis bendrame galutiniame energijos suvartojime sudarė sparčiai augo. Šalies energetikos strategija iki 2030 m. siekia, kad Lietuva taptų elektros energijos eksportuotoja.

Naudingosios iškasenos

Naudingosios iškasenos – tai gamtiniai ištekliai, kurie naudojami pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje ar statybose. Jos gali būti metalinės (geležis, varis), nemetalinių medžiagų (smėlis, molis, druska) arba energinės (anglis, nafta, dujos). Šių iškasenų gavyba ir naudojimas daro didelę įtaką tiek ekonomikai, tiek aplinkai – nuo vietinės bendruomenės iki viso pasaulio. Pasaulyje naudingųjų iškasenų gavyba yra viena svarbiausių ūkio sričių. Didžiausi metalų ir kuro išteklių telkiniai yra Rusijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Saudo Arabijoje ir Australijoje. Šios šalys ne tik išgauna didelius kiekius, bet ir lemia pasaulio rinkos kainas bei geopolitinę įtampą. Gavyba dažnai vykdoma dideliais mastais, o tai sukelia aplinkos degradaciją, miškų naikinimą, taršą ir netgi socialinius konfliktus dėl žemės bei išteklių kontrolės. Europoje daug dėmesio skiriama tvariems išteklių naudojimo būdams. Didžiausi ištekliai – akmens anglis (Lenkijoje, Vokietijoje), varis (Ispanijoje), durpės (Baltijos šalyse), druska (Rumunijoje, Vengrijoje). Europa riboja taršias kasybos praktikas, skatina žiedinę ekonomiką ir perdirbimą. Vis dėlto kai kurios šalys tebėra stipriai priklausomos nuo iškastinių išteklių, ypač energetikos sektoriuje. Lietuvoje nėra daug metalinių rūdų, tačiau yra įvairių nemetalinių ir energetinių iškasenų.

Požeminis vanduo

Požeminis vanduo – tai gėlas vanduo, esantis po žemės paviršiumi, kuris užpildo dirvožemio ir uolienų poras bei plyšius. Tai vienas svarbiausių gamtos išteklių, nuo kurio priklauso geriamasis vanduo, žemės ūkis ir pramonė. Lietuvoje požeminis vanduo turi ypatingą reikšmę – visa geriamojo vandens tiekimo sistema pagrįsta tik požeminiu vandeniu. Tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai vartoja palyginti švarų ir natūraliai filtruotą vandenį, o tai yra didelis pranašumas. Giliausi vandeningi sluoksniai yra saugomi nuo taršos, tačiau viršutiniai – pažeidžiami ūkinės veiklos, todėl būtina saugoti gruntinį vandenį. Lietuvoje požeminis vanduo yra vienas svarbiausių gamtos išteklių, nes jis naudojamas buityje, pramonėje, žemės ūkyje bei centralizuotoje geriamojo vandens tiekimo sistemoje.

Šis vanduo skirstomas pagal slūgsojimo gylį ir druskingumą. 

Pagal slūgsojimo gylį:

🟢 ✅1. Dirvožemio vanduo

Slūgso žemės paviršiuje.

🟢 ✅2. Gruntinis vanduo
Tai paviršinis požeminio vandens sluoksnis, kuris slūgso arti žemės paviršiaus iki 10–20 metrų gylio. Jis susidaro iš kritulių, kurie infiltruojasi į dirvožemį. Gruntinis vanduo yra lengvai pasiekiamas, bet ir labai pažeidžiamas, nes gali būti užterštas žemės ūkyje naudojamomis trąšomis, nuotekomis ar cheminėmis medžiagomis. Dažniausiai jis naudojamas šuliniuose kaimo vietovėse.

🟢 ✅ 3. Tarsluoksninis (artezinis) vanduo
Šis sluoksnis slūgso maždaug 50–150 metrų gylyje. Artezinio vandens sluoksniai yra padengti nelaidžiais uolienų sluoksniais, todėl geriau apsaugoti nuo teršalų. Šis vanduo dažnai naudojamas centralizuotose geriamojo vandens tiekimo sistemose miestuose.

🟢 ✅4. Geoterminis (giluminis) vanduo
Tai vanduo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių metrų. Dėl gylio šis vanduo būna šiltesnis ir kartais naudojamas geoterminei energijai. Vakarų Lietuvoje, o ypač Klaipėdos regione, giluminis vanduo naudojamas pastatų šildymui.

 Pagal druskingumą:

🟢 Gėlas vanduo
Lietuvoje didžioji dalis požeminio vandens yra gėlas – nedidelis ištirpusių druskų kiekis, todėl jis tinkamas gerti. Tai pagrindinis gyventojų naudojamas vandens šaltinis.

🟢 Mineralizuotas vanduo
Giliau požeminis vanduo gali turėti daugiau ištirpusių druskų ir mineralų. Tokie vandenys gali būti naudojami gydomiesiems tikslams arba kaip mineralinis vanduo.

🟢 Sūrymas (druskingas) vanduo
Dideliame gylyje aptinkamas ir druskingas vanduo, kuris netinkamas gerti, bet gali būti naudojamas kitais techniniais tikslais.

Lietuvoje išgaunamos naudingosios iškasenos

Per ilgą laiką Lietuvoje susiformavo įvairių naudingųjų iškasenų, kurias galima skirstyti į perspektyviąsias ir eksploatuojamas. Eksploatuojamosios iškasenos dabar aktyviai kasamos ir naudojamos: durpės, molis, smėlis, kvarcinis smėlis, žvyras, klintis, dolomitas, kreida, sapropelis, vanduo.  Tuo tarpu perspektyviosios yra dar tik tiriami objektai ir gali būti naudojami ateityje: gipsas, anchidritas, akmens druska ir kt. Naudingųjų iškasenų gavyba Lietuvoje vykdoma dviem pagrindiniais būdais: atviruoju (karjeruose) ir požeminiu (gręžinių pagalba). Šachtinė gavyba – tai požeminės kasybos būdas, kai naudingosios iškasenos išgaunamos giluminėse šachtose, dažniausiai naudojamas ten, kur ištekliai slūgso dideliame gylyje ir jų negalima efektyviai išgauti atviruoju būdu. Lietuvoje šiuo metu šachtinė gavyba nevykdoma. Nafta išgaunama Vakarų Lietuvoje – naudojama kuro, kosmetikos gamyboje.

Durpės – naudojamos šildymui ir žemės ūkiui.

Klintis, dolomitas, smėlis, žvyras – statybų pramonei.

Molis, kreida, kvarcinis smėlis, sapropelis – įvairiems technologiniams procesams.

Išskirtinis Lietuvos bruožas – visą geriamąjį vandenį sudaro požeminis vanduo, todėl ištekliai turi būti saugomi ir naudojami atsakingai.

📝 Užduotis mokiniui

Perskaityk pateiktą šaltinį apie naudingąsias iškasenas ir atsakyk į pasirinktus klausimus. Atsakymuose remkis konkrečiais pavyzdžiais, pateiktais tekste, ir pagalvok, kokią reikšmę šie ištekliai turi mūsų kasdieniam gyvenimui bei gamtai.

🔗 Šaltinis: 👉https://geografija9-10.mkp.emokykla.lt/temos/lietuvos-zemes-gelmes-ir-istekliai/ Naudingosios iškasenos. SMP (Skaitmeninė mokymo priemonė)

Kuriose Lietuvos vietovėse išgaunama nafta ir kokią reikšmę turi šalies ekonomikai?

Kodėl Lietuvoje vis dar naudojamos durpės ir kokie naudojimo privalumai bei trūkumai?

Kokie naudingieji ištekliai Lietuvoje yra svarbiausi statybų pramonei? Pateik konkrečius pavyzdžius iš šaltinio.

Kaip sapropelis panaudojamas įvairiose veiklos srityse? 

Kodėl sapropelis galėtų būti vertingas išteklius ateičiai?

Kodėl požeminis vanduo Lietuvoje turi ypatingą reikšmę? Kuo Lietuva skiriasi nuo kitų šalių?

Kurie iš išvardytų išteklių yra neatsinaujinantys, o kurie galėtų būti laikomi atsinaujinančiais?

Kaip Lietuva galėtų išnaudoti savo gamtinius išteklius tvariau? Remkis bent vienu konkrečiu pavyzdžiu iš šaltinio.

Europoje požeminis vanduo taip pat yra vienas pagrindinių gėlo vandens šaltinių – ypač regionuose, kuriuose paviršinio vandens mažai arba jis užterštas. Kai kurios šalys (Danija) net iki 100 % geriamojo vandens gauna iš požeminio šaltinio. Tačiau didelio tankio pramonės zonos ir intensyvus žemės ūkis daro neigiamą įtaką vandens kokybei, todėl dažna problema yra nitratai ir pesticidai grunte. Kai kuriose pasaulio dalyse (Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje) požeminis vanduo yra vienintelis vandens šaltinis, todėl jis dažnai išgaunamas greičiau, nei natūraliai atsistato. Tai sukelia vadinamąjį vandens krizės pavojų. Klimato kaita ir didėjantis vandens poreikis kelia grėsmę jo kiekiui ir kokybei. Ne visos šalys turi pakankamai požeminio vandens. Kai kurios yra sausos, dykumingos, jau išeikvojo savo požeminio vandens atsargas dėl per didelio vartojimo.

Tokios šalys ieško alternatyvių būdų, kaip aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu. 

🟢 Vandens gėlinimas iš jūros (Desalination)

Pavyzdžiai: Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Izraelis.

Šios šalys naudoja pažangias jūros vandens gėlinimo technologijas. Vanduo filtruojamas ir valomas, kad taptų tinkamas gerti. Tai brangus, bet efektyvus sprendimas šalyse, kurios yra prie jūros.

🟢 Vandens importas cisternomis ar vamzdynais.

🟢 Lietaus vandens surinkimas ir kaupimas

Šalys, kurios neturi upių, ežerų, stato lietaus vandens surinkimo sistemas ant pastatų stogų. Vanduo kaupiamas specialiuose rezervuaruose ir naudojamas buičiai: Bermudai, Barbadosas, kai kurios Afrikos šalys.

🟢 Vandens perdirbimas

Viena pažangiausių šalių pasaulyje – Singapūras, kurioje vanduo gaunamas išvalius nuotekas, naudojant pažangias membranines technologijas ir ultravioletinę dezinfekciją. Išvalytas nuotekų vanduo perdirbamas ir vėl panaudojamas kaip geriamas. NEWater – tai Singapūro nacionalinės vandens agentūros sukurtas prekės ženklas, žymintis aukštos kokybės perdirbtą vandenį.

Maisto, vandens ir energijos išteklių sąveika

Maisto gamybos procesas reikalauja nemažai resursų: elektros energijos maisto produktų perdirbimui ir šaldymui, tūkstančių litrų vandens išteklių, degalų transportavimui ir logistikai. Logistika užtikrina žaliavų, prekių, paslaugų judėjimą nuo gamybos vietos iki vartotojo. Strategija „Nuo ūkio iki stalo“ yra Europos Komisijos 2020 m. gegužės 20 d. pristatyta iniciatyva, kuri siekia pertvarkyti ES maisto sistemą į tvaresnę, sveikesnę ir teisingesnę. Ji yra esminė Europos žaliojo kurso dalis, kurios tikslas – iki 2050 m. pasiekti klimatui minimaliai neutralų žemyną. ​Šia iniciatyva siekiama sumažinti: cheminių pesticidų, trąšų ir antibiotikų naudojimą, maisto švaistymą, mažinti perteklinį pakavimą, trumpesnes tiekimo grandines. Trumpoji maisto tieki​mo grandinė - iš ūkio vartotojui. Maisto išteklių pasiskirstymas priklauso nuo gamtinių, žmogiškųjų veiksnių. Šiltuose regionuose derlius gausesnis, tačiau sausringos ar šaltos sritys kenčia nuo maisto trūkumo. Ekonomiškai pažangiose šalyse maisto gamyba efektyvesnė (intensyvus prekinis ūkis), nes taikomi modernūs žemės ūkio metodai, trąšos, genetinė selekcija, kuri padidina gamybą. Išsivysčiusios šalys gali importuoti maistą, o skurdžios šalys dažnai priklauso nuo kitų šalių pagalbos. Didėjanti populiacija Indijoje, Kinijoje reikalauja daugiau maisto nei mažesnėse šalyse. Turtingose šalyse valgoma daugiau mėsos, kuri reikalauja daug resursų, o skurdesnės šalys labiau priklauso nuo augalinės kilmės maisto. Be pakankamo vandens kiekio žemės ūkis tampa sudėtingas. Artimuosiuose Rytuose vandens stygius riboja maisto gamybą. Drėkinamoji žemdirbystė naudoja paviršinį dirvožemio, gruntinį vandenį, artezinį vandenį. Artezinis vanduo – tai požeminis vanduo, esantis uždarame vandeningame sluoksnyje, kurį iš viršaus ir apačios dengia nelaidūs geologiniai sluoksniai. Didžiausi artezinio vandens telkiniai: Didysis Artezinis Baseinas Australijoje, Saharos artezinis baseinas Šiaurės Afrikoje, Nubijos smiltainio vandeningasis sluoksnis (Egiptas, Libija, Sudanas, Čadas). Artezinio vandens ištekliai riboti, todėl intensyvus vandens siurbimas gali įtakoti žemės paviršiaus įdubimą, druskėjimą. 

Kai kuriose vietovėse per didelis išgavimas gali lemti druskų įsiskverbimą į vandeningą sluoksnį. Tarptautinis tropinės žemdirbystės centras (CIAT), kuris  priklauso pasauliniam žemės ūkio tyrimų partnerystės centrui pateikia žemėlapį, kuriame galima rasti pagrindinius žemės ūkio augalų kilmės regionus ir jų įvairovę. 

Peržiūrėkite interaktyvų šaltinį 👉  https://blog.ciat.cgiar.org/origin-of-crops/  

Kiekvienas augalas turi skirtingus vandens poreikius – ryžiai reikalauja daug vandens, o dykumose augančios soros yra atsparesnės sausroms. Kultūrų kilmės vietos lemia jų prisitaikymą prie vandens prieinamumo. Kviečiai kilo iš Artimųjų Rytų, kur vandens ištekliai yra riboti, todėl jie yra atsparesni sausroms. Klimato kaita keičia vandens prieinamumą, o tai verčia ūkininkus prisitaikyti ir rinktis genetiškai pritaikytas veisles ar naujus drėkinimo metodus. Amazonės baseinas, Centrinė Afrika, Pietryčių Azija turi labai daug gėlo vandens išteklių, o Šiaurės Afrika, Artimieji Rytai, Centrinė Azija turi mažai. Europos, Šiaurės Amerikos dalis turi vidutinius vandens išteklius. Taigi kai kurios šalys turi vandens perteklių, o kitos kenčia nuo jo stygiaus. 

Peržiūrėti interaktyvų žemėlapį, kuris atskleidžia globalų vandens išteklių netolygumą 👉

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/c/c2/Total_Renewable_Freshwater_Resources_in_mm_per_year_By_WaterGAP_Average_1961-1990.jpg

Energija yra esminis veiksnys visame maisto gamybos procese – nuo žemės ūkio iki perdirbimo, transportavimo ir vartojimo. Energijos ištekliai daro didelę įtaką maisto kainoms, prieinamumui ir aplinkos poveikiui. Energijos, maisto ir vandens ištekliai yra glaudžiai susiję. Žemės ūkiui reikia daug vandens drėkinimui ir gyvulių girdymui. Maisto gamyba ir apdorojimas priklauso nuo švaraus geriamo vandens. Tam tikri maisto produktai (kukurūzai) gali būti naudojami bioenergijai gaminti, kaip  bioetanoliui. Bioetanolis – tai etilo alkoholis, pagamintas iš biomasės ar biologiškai skaidomos atliekų dalies, skirtas naudoti kaip biokuras. Bioetanolis gaminamas iš augalinės kilmės žaliavų: cukranendrės, šiaudai, mediena.