Valstybė - tai pagrindinis tarptautinės teisės subjektas, turintis aiškius požymius, pagal kuriuos ji pripažįstama pasaulyje. Taip pat labai svarbus yra ir ekonominis pripažinimas, kuris padeda valstybei integruotis į pasaulinę ekonomiką.

✅ Pagrindiniai valstybės požymiai:

Teritorija apibrėžta sienomis 

Gyventojai

Savarankiška valdžia

Tarptautinis atpažinimas

✅ Ekonominis pripažinimas - šalies dalyvavimas tarptautinėje ekonomikoje. Pasaulio prekybos organizacija (WTO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Pasaulio bankas.

✅ Unitarinių šalių valdžios koncentruota centrinė vyriausybėje. Dauguma unitarinių šalių taiko mišriąją ekonomikos sistemą, rinkos ekonomikos principai derinami su valstybės reguliavimu. Mažesnė biurokratija, greitesnis sprendimų priėmimas.

✅ Federaciją sudaro autonominiai vienetai (valstijos, žemės, kantonai), kurie turi savarankiškas teises tvarkyti ekonomiką, mokesčius, investicijas. Skirtingi regionai gali turėti labai nevienodą ekonominį vystymąsi. Kai kurios valstijos ar regionai tampa ekonominiais centrais.

✅ Šalys pagal politinį režimą gali būti skirstomos: demokratines, autoritarinės. Demokratinės šalys taiko rinkos ekonomiką su stipria privačia nuosavybe ir aukštu gyvenimo lygiu (JAV, Vokietija). Demokratinės respublikos dažnai turi stabilesnę verslo aplinką, skaidresnį teisinį reguliavimą, didesnes užsienio investicijas.  Autoritarinėse respublikose ekonomika labai priklauso nuo gamtinių išteklių ar centralizuotų sprendimų. Rusijos, Šiaurės Korėjos ekonomika yra centralizuota, valdoma valstybės ir su ribota privačia nuosavybe. Konstitucinės monarchijos dažniausiai veikia kaip demokratinės valstybės su simboline monarcho valdžia. Jos yra tarp ekonomiškai stipriausių pasaulio šalių (Jungtinė Karalystė, Norvegija). Absoliutinės monarchijos ekonomika dažnai paremta ištekliais (Saudo Arabija, Kuveitas). Didelis BVP gali slėpti socialinę nelygybę ir priklausomybę nuo vieno ekonomikos sektoriaus. Teokratinės monarchijos valdymas remiasi religijos principais. Hibridinių šalių ekonomika mišri. Valstybių politinis režimas daro tiesioginę įtaką jų ekonominei, socialinei ir politinei raidai. 

👉https://www.statista.com/chart/24383/monarchies/

 

 

Pajūrio šalys dažniausiai turi geresnes galimybes prekiauti, plėtoti laivybą, žvejybą, turizmą. Turkija (tarp Europos ir Azijos), Egiptas (Sueco kanalas) yra strateginiuose pasaulio taškuose, todėl turi ekonominį ir politinį pranašumą. Kontinentinės (žemyninės) šalys dažnai susiduria su didesniais logistikos kaštais ir ribota prekyba.

Enklavas - tai valstybė arba teritorija, kuri yra visiškai apsupta kitos valstybės teritorijos. 

Kaliningrado sritis - Rusijai priklausantis eksklavas. 

Vatikanas - mažiausia pasaulio valstybė, kuri visiškai apsupta Romos. 

Ceuta ir Melilla (Ispanijos miestai Afrikoje) - eksklavai, kurie yra Maroke ir kt.

Valstybė arba jos dalis, kuri giliai įsiterpusi į kitos valstybės teritoriją vadinama anklavu.

Pasaulio regionų geografija

Pasaulis dažnai skirstomas ne tik į žemynus, bet ir į regionus. Regionai skirstomi pagal geografinius, kultūrinius, ekonominius, politinius ir istorinius kriterijus: 

🟢  ​​​​​Žemynai ir subregionai

🟢 ​​​​​​Istorinė praeitis

🟢 ​​​​​Kultūriniai kriterijai: kalba, religija, tradicijos

🟢 ​​​​​​Ekonominės sąjungos

🟢 ​​​​​Tarptautinės organizacijos: JT, NATO, G7, G20

🟢 ​​​​​Saugumo blokai
Pasaulio kultūrų sritys – SMP platforma  👉 https://smp2014ge.ugdome.lt/mo/11kl_visuomenine_geografija/GE_DE_36/teorine_medziaga_2.html

Nacionalinė švietimo agentūra.  Religijų paplitimas pasaulyje – Emokykla  👉

https://geografija9-10.mkp.emokykla.lt/turinys/religiju-paplitimas-pasaulyje

🟢

Kas lemia šalių vystymąsį?

Kolonizacija  (XVII–XX a.)

Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija kolonizavo dalį Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos.

Ekonominiai veiksniai

Šalys, kurios eksportuoja žaliavas (nafta, kava, medvilnė), dažnai gauna mažesnes pajamas nei šalys, kurios eksportuoja prekes. Naftą eksportuojančios šalys, tokios kaip Venesuela, susiduria su ekonomikos nestabilumu, kai krenta naftos kainos. Mažiau išsivysčiusios šalys (LIC) turi dideles užsienio skolas, kurios stabdo investicijas į sveikatą, švietimą ir infrastruktūrą. Nigerija – viena turtingiausių Afrikos šalių pagal naftos išteklius, tačiau ekonominis vystymasis ribotas dėl korupcijos. Čado ir Nigerio – vieni žemiausių švietimo rodiklių pasaulyje.

Gamtiniai veiksniai

Nepalo kalnuotas reljefas riboja žemės ūkį, infrastruktūros plėtrą ir prekybą. Šalis dažnai kenčia nuo žemės drebėjimų. Sahelio regione sausros, dykumėjimas ir maisto trūkumas nuolat stabdo vystymąsi. Bangladeše dažni potvyniai ir ciklonai stabdo ekonominį vystymąsi, o ypač kaimo vietovėse.

IŠIMTYS

Japonija – dažni žemės drebėjimai, cunamiai, bet nepaisan to vyrauja aukštas technologinis lygis ir stipri ekonomika. Singapūras turi mažai gamtinių išteklių, bet strateginė padėtis (uostas) pavertė šalį viena turtingiausių pasaulyje. Šalto klimato ir vulkaninio aktyvumo šalis Islandija, kuri išgauna geoterminę energiją ir turi aukštą šalies išsivystymo lygį.

Socialinis vystymasis matuojamas įvairiais rodikliais:

Gimstamumas ir mirtingumas rodo demografinius pokyčius, bet juos gali lemti kultūra, religiniai įsitikinimai, higiena, gyvenimo sąlygos, politika ar amžiaus struktūra.

Kūdikių mirtingumas sveikatos priežiūros sistemos, socialinių sąlygų ir  naujagimių priežiūros kokybės rodiklis. Jis parodo, kiek kūdikių miršta iki 1 metų amžiaus iš 1000 gimusių kūdikių.

Vidutinė gyvenimo trukmė parodo, kiek metų vidutiniškai gyvens žmogus tam tikroje šalyje ar populiacijoje. 

Žmonių skaičius vienam gydytojui rodo sveikatos prieinamumą, bet neįvertina visos medicinos.

Raštingumo lygis ir prieiga prie švaraus geriamo vandens yra svarbūs gyvenimo kokybės rodikliai, tačiau duomenų surinkimas yra sudėtingas.

 

Kokie yra skirtingų šalių bruožai ?

Gimstamumas ir mirtingumas kinta šalies vystymosi eigoje, veikiant sveikatos priežiūrai, ekonomikai ir socialiniams pokyčiams.  Karo, stichinių nelaimių metu gimstamumas ar mirtingumas gali staiga kisti. Spartaus gyventojų augimo metu išauga išteklių poreikis, o tai gali įtakoti skurdžias gyvenimo sąlygas. DEMOGRAFINĖS RAIDOS MODELIS  (Demografinio perėjimo modelis) rodo, kaip gimstamumas ir mirtingumas kinta šalims vystantis.

DEMOGRAFINĖS RAIDOS ETAPAI:

🟢  TRADICINĖ KARTŲ KAITA (I pakopa) –  aukštas gimstamumas ir mirtingumas.
Būdinga ikiindustrinėms visuomenėms, kurios prastos sveikatos priežiūros ir gyvenimo sąlygos, o gimstamumas ir mirtingumas yra aukšti.

DEMOGRAFINIO SPROGIMO (II pakopa) –  spartus gimstamumo augimas
Mirtingumas mažėja dėl pagerėjusios medicinos ir higienos, bet gimstamumas auga daugiausia dėl kultūrinių ir ekonominių priežasčių.

🟢 GYVENTOJŲ SENĖJIMAS (III pakopa) – gimstamumo sumažėjimas.
Gimtamumas pradeda mažėti dėl urbanizacijos, švietimo plėtros ir kontracepcijos prieinamumo.

🟢 Žemas gimstamumas ir mirtingumas tai ŠIUOLAIKINĖ KARTŲ KAITA (IV pakopa).  Stabilizuojasi gyventojų skaičius, būdinga išsivysčiusioms šalims su aukštu gyvenimo lygiu.

🟢 DEPOPULIACIJA (V pakopa).  Neigiamas natūralusis prieaugis – gimstamumas mažesnis už mirtingumą. Gyventojų skaičius mažėja kai kuriose Europos šalyse.

 

Pasaulio valstybių gyventojų amžiaus piramidžių pavyzdžiai

Gyventojų amžiaus piramidė – tai grafinis būdas, vaizduojantis šalies gyventojų pasiskirstymą pagal amžių ir lytį. Piramidė paprastai sudaro iš 3 pagrindinių pagrindinių dalių: vaikų amžiaus grupės (0–14), darbingo amžiaus grupės (15–64) ir senyvo amžiaus grupės (65 metų ir vyresni). Pasaulyje būdingi keli pagrindiniai gyventojų amžiaus piramidžių tipai: piltuvo, trikampio, varpo, urnos. Afrikos šalyse, tokiose kaip Nigerija, paplitusi piltuvo formos piramidė, rodanti aukštą gimstamumą ir didelį jaunų žmonių skaičių. Vokietijoje vyrauja urnos formos piramidė su dideliu senyvo amžiaus gyventojų skaičiumi. Šie skirtumai turi reikšmingą poveikį ekonomikai: jaunos visuomenės reikalauja švietimo ir sveikatos paslaugų, o senstančios – pensijų ir sveikatos priežiūros. Todėl gyventojų amžiaus piramidė yra svarbus rodiklis, padedantis analizuoti šalies demografinę situaciją ir ekonominius iššūkius.

👉 https://www.populationpyramid.net/ 

Kodėl svarbus Žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI)?

Vertinant šalies išsivystymą, vien ekonominių rodiklių nepakanka. Reikia atsižvelgti į įvairius aukštą gyvenimo kokybę atspindinčius aspektus. Žmogaus socialinės raidos indeksas (ŽSRI) sujungia ekonomiką, sveikatą ir švietimą, o tai leidžia objektyviau palyginti šalių gyvenimo kokybę. Šį indeksą sudaro trys rodikliai:

🟢 Pajamos💰

BVP vienam gyventojui (parodo ekonominį lygį).

🟢Gyvenimo trukmė ⏳

Vidutinė metų trukmė, kiek žmogus tikėtina išgyvens (sveikatos rodiklis).

🟢 Išsilavinimas 🎓

Vidutinis mokymosi metų skaičius (švietimo lygis).

Visi trys rodikliai (pajamos, gyvenimo trukmė ir išsilavinimas) yra sujungiami į vieną bendrą skaičių nuo 0 iki 1 ŽSRI (HDI)

Išsivysčiusiose šalyse ŽSRI yra arčiau vieneto, todėl žmonės gyvena ilgiau, geriau uždirba ir turi geresnį išsilavinimą. Mažiau išsivysčiusiose – vyrauja skurdas, trumpesnė gyvenimo trukmė, bloga švietimo kokybė.

👉https://ourworldindata.org/grapher/human-development-index-groups

Singapūras - ekonominės gerovės pavyzdys

Gyvenimo sąlygos Filipinuose

Kūdikių mirtingumas

Mirusių kūdikių skaičius, kuris tenka 1000 gyvų gimusių kūdikių. Jis nusako, kiek kūdikių miršta per pirmuosius gyvenimo metus. Išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis paprastai yra labai žemas dėl geros medicininės priežiūros, švietimo, tinkamos mitybos, higienos. Tuo tarpu besivystančiose šalyse kūdikių mirtingumas dažnai būna gerokai didesnis dėl skurdo, prastos sveikatos priežiūros, nepakankamos higienos ir infekcinių ligų paplitimo. Dažniausios kūdikių mirčių priežastys yra priešlaikinis gimdymas, įgimtos ligos, plaučių uždegimas bei viduriavimas. Šio rodiklio mažinimas yra vienas svarbiausių tarptautinių organizacijų tikslų, tokių kaip JT ir Pasaulio sveikatos organizacija. Gerėjant gyvenimo sąlygoms ir medicinos paslaugoms pasaulyje šis rodiklis mažėja.

Raštingumas

Aukštas raštingumo lygis skatina ekonomikos augimą, nes išsilavinę žmonės kuria inovacijas, didina darbo našumą ir prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės. Tuo tarpu žemas raštingumas dažnai siejamas su skurdu, nedarbu ir socialine atskirtimi. Raštingumas taip pat svarbus demokratijai, nes leidžia piliečiams suprasti savo teises ir dalyvauti sprendimų priėmime. Dėl šios priežasties raštingumo skatinimas yra vienas pagrindinių tikslų siekiant tvarios socialinės ir ekonominės plėtros. Suaugusiųjų raštingumas yra svarbi pasaulinė problema, todėl jam skiriamas didžiulis dėmesys. Kokybiškas švietimas – 4 darnaus vystymosi tikslas. Šiuo tikslu siekiama, jog iki 2030 metų visi pasaulio gyventojai įgytų pagrindinius skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius.

Raštingumo skirtumai pasaulyje yra labai ryškūs tarp skirtingų regionų ir šalių. Išsivysčiusiose valstybėse, tokiose kaip Šiaurės Europa, Kanada ar Japonija, suaugusiųjų raštingumo lygis siekia beveik 100%. Tuo tarpu daugelyje besivystančių šalių: Pietų Azijoje, Sachelio regione raštingumo lygis žemas. Kai kuriose Afrikos šalyse tik apie 50-60 % suaugusiųjų moka skaityti ir rašyti. Ypač dideli skirtumai pastebimi tarp vyrų ir moterų. Afrikoje ir Azijoje raštingumo skirtumai tarp lyčių dažnai kyla dėl socialinių ir kultūrinių tradicijų, kurios teikia pirmenybę berniukų išsilavinimui. Daugelyje regionų mergaitės anksti ištekinamos arba verčiamos rūpintis namų ūkiu. Skurdas dar labiau padidina šiuos skirtumus, nes riboti šeimos ištekliai skiriami berniukų mokslui.

Prieiga prie švaraus geriamo vandens

Prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra gyvybiškai svarbus visuomenės sveikatos rodiklis. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, milijonai žmonių vis dar neturi galimybės naudoti tinkamo geriamojo vandens, o tai lemia ligų plitimą ir padidėjusį mirtingumą, o ypač tarp vaikų. Užterštas vanduo yra pagrindinė tokių ligų kaip cholera ar viduriavimas priežastis. Užtikrinti visiems prieinamą saugų ir įperkamą vandenį yra vienas iš darnaus vystymosi strateginių tikslų (6 – DVT).

Šaltinis: World Health Organization. Population using safely managed drinking-water services (%) 

👉https://www.who.int/data/gho/data/indicators/indicator-details/GHO/population-using-safely-managed-drinking-water-services-(-)

 

 

Skurdas

Skurdas - būsena, kai žmogui neužtenka pajamų patenkinti pagrindiniams poreikiams: maistui, būstui, sveikatai, švietimui ir oriam gyvenimui. Pasaulyje skurdo riba dažniausiai apibrėžiama kaip gyvenimas už mažiau nei 2,15 JAV dolerio per dieną (pagal Pasaulio banką, 2022 m.). Tačiau kiekvienoje šalyje skurdo riba gali skirtis priklausomai nuo vietos pragyvenimo lygio. Taigi šis reiškinys pasižymi labai menkai žmonių gyvenimo standartais.

Skurdas labiausiai paplitęs Afrikos žemyninėje dalyje į pietus nuo Sacharos, kur didelė dalis gyventojų gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos. Taip pat aukšti skurdo rodikliai yra Pietų Azijoje. Tuo tarpu Europoje ar Šiaurės Amerikoje dažniausiai kalbama apie santykinį skurdą, kai žmogus gauna mažiau nei 60 % vidutinių šalies pajamų. Regioniniai skirtumai rodo, kad skurdo priežastys yra glaudžiai susijusios su ekonominiu išsivystymu, socialine politika ir istoriniu kontekstu.

Žemėlapyje galite matyti, kurios šalys priskiriamos prie:

Mažų pajamų šalių

Žemutinio vidutinio pajamų lygio šalių

Aukštesnio vidutinio pajamų lygio šalių

Didelių pajamų šalių

👉https://datatopics.worldbank.org/world-development-indicators/the-world-by-income-and-region.html

BADAS

Pagal Jungtinių Tautų (JT) apibrėžimą, badas – tai nuolatinis maisto trūkumas, kai žmogaus kasdienis kalorijų suvartojimas yra mažesnis nei būtinas išgyvenimui.

Ar žinojai, jog XXI a. daugiau nei 800 milijonai žmonių  vis dar neturi pakankamai maisto? Badas dažniausiai kyla dėl karų, klimato kaitos, skurdo ir neteisingo maisto paskirstymo. 

2024 metais kai kuriuose Sudano regionuose buvo paskelbtas badas, o daugiau nei 24 milijonai žmonių susidūrė su rimtu maisto trūkumu. Panaši situacija yra ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur daugiau nei 25 milijonai žmonių kasdien kovoja su alkiu (The Sun, 2024).

Pasaulinis bado indeksas rodo, kad kai kuriose šalyse padėtis yra kritinė. 2024 m. pasaulio vidurkis buvo 18,3 balo, o tai reiškia, kad badas vis dar yra didelė problema daugelyje regionų (Global Hunger Index, 2024).

Pasaulinio bado indekso žemėlapis👉https://www.welthungerhilfe.org/fileadmin/pictures/publications/en/studies_analysis/2024-global-hunger-index-poster-map.pdf

Nelygybės mažinimas

Nelygybė tarp šalių reiškia, kad kai kurios ekonomiškos stiprios valstybės turi daug daugiau galimybių: geresnį švietimą, sveikatos priežiūrą. Ekonomiškai silpnos tokių galimybių neturi. Siekiant sukurti teisingesnį pasaulį, tarptautinė bendruomenė stengiasi sumažinti šiuos skirtumus. Vienas svarbiausių būdų - bendradarbiauti ir padėti silpnoms šalims. Pasaulyje veikia tarptautinės organizacijos, kurios padeda šalims investuoti į švietimą, sveikatos apsaugą ir kitus svarbius dalykus. Nelygybės mažinimo Europoje procese dalyvauja Europos Sąjungos institucijos bei atskiros valstybės narės. 

     BIOPRODUKCINIS ŪKIS

Bioprodukcinis ūkis yra pirmojo ūkio sektoriaus dalis, kuris apima gamtinių išteklių naudojimą ir jų perdirbimą į pagrindines žaliavas. Jį sudaro žemės ūkis (augalininkystė, gyvulininkystė), miškininkystė, medžioklė ir žuvininkystė. Bioprodukcinis ūkis pasaulio ekonomikai itin svarbi sritis, nes užtikrina žmonių aprūpinimą maistu, žaliavomis pramonei ir kitais gyvybiškai svarbiais produktais. Jis ne tik maitina milijardus žmonių, bet ir yra ekonomikos pagrindas daugelyje šalių, sukuriantis darbo vietas, skatinantis regionų vystymąsi ir užtikrinantis kaimo gyventojų gerovę. Bioprodukcinio ūkio darnus vystymasis reiškia tvarų gamtos išteklių naudojimą, biologinės įvairovės išsaugojimą ir aplinkos apsaugą, siekiant užtikrinti išteklių prieinamumą ateities kartoms. Europos Sąjunga aktyviai skatina ekologinį ūkininkavimą kaip svarbią tvarios žemės ūkio sistemos dalį. Pagal Europos žaliojo kurso „Nuo ūkio iki stalo“ strategiją siekiama, jog iki 2030 m. bent 25 % žemės ūkio paskirties žemės būtų dirbama ekologiškai. 

Žemės ūkio naudmenos – tai žemės plotai, naudojami žemės ūkio veiklai vykdyti, įskaitant dirbamą žemę, pievas, ganyklas ir daugiamečius sodinius (sodus, uogynus). Tai pagrindinis žemės ūkio gamybos pagrindas, kuriame vyksta bioprodukcinė veikla.

Plačiau galite susipažinti peržiūrėję ES ekologinio žemės ūkio veiksmų planą.

👉https://agriculture.ec.europa.eu/farming/organic-farming/organic-action-plan_en?utm_source

„Žemės ūkio gamybos pagrindinės šakos yra augalininkystė ir gyvulininkystė. Augalininkystė apima: 

laukininkystę, daržininkystę, sodininkystę, miškininkystę, pievininkystę, gėlininkystę,  dekoratyvinęsodininkystę,  pašarininkystę, sėklininkystę, linininkystę, vynuogininkystę ir natūraliai augančių uogų, vaisių, grybų, vaistinių ir techninių žaliavų rinkimą. Svarbiausios gyvulininkystės šakos: arklininkystė, avininkystė, bitininkystė, elnininkystė, galvijininkystė, kiaulininkystė,  kupranugarininkystė, ožkininkystė, paukštininkystė, triušininkystė, žuvininkystė,  žvėrininkystė.“ 

Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija

https://www.vle.lt/straipsnis/augalininkyste-1/                                                                                                     https://www.vle.lt/straipsnis/gyvulininkyste-2/                                                                                                             https://www.vle.lt/straipsnis/zemes-ukio-naudmenos/

Žvejyba

Žvejyba – gyvūnų ir augalų išteklių gaudymas iš vandens telkinių (jūrų, vandenynų, ežerų, upių).

Žvejybos rajonas – konkreti vandenyno, jūros, ežero ar upės teritorija, kurioje reguliariai vykdoma žvejyba.

Ekonominė zona – 200 jūrmylių nuo kranto besitęsianti jūros zona, kurioje šalis turi išimtinę teisę į žvejybą ir išteklių išgavimą.

Žemyno šelfas – sekli pakrantės zona, kuri dažnai būna itin žuvinga.

Vidaus vandenų žvejyba – žvejyba gėluose vandenyse (ežeruose, upėse, tvenkiniuose).

Pramoninė žvejyba – didelio masto žvejyba, skirta komercinei veiklai (žuvų pardavimui ir perdirbimui).

Tvarios žvejybos praktikos – žvejybos metodai, kurie mažina neigiamą poveikį ekosistemoms.

Apsaugos zonos – teritorijos, kuriose žvejyba yra ribojama arba draudžiama dėl gamtos apsaugos.

Tarptautiniai susitarimai – susitarimai dėl žvejybos reguliavimo.

Žvejybos kvotos – nustatytas maksimalus žuvų kiekis, kurį galima sugauti tam tikrame regione.

Pergaudymas  – per didelis žuvų sugavimas, dėl kurio populiacijos neatsinaujina.

Traukiamasis tinklas – didelis tinklas, tempiamas už laivo, naudojamas pramoninei žvejybai.

Žvejybos licencija – leidimas užsiimti žvejyba, suteikiamas valstybinės institucijos.

Akvakultūra – žuvų, vėžiagyvių, moliuskų ir kitų vandens organizmų auginimas gėlam vandenyje.

Marikultura – orientuota į jūros ir pakrančių vandenų gyvūnų ir augalų auginimą.

Žuvų sonarai – prietaisai skirti žuvų radimui vandenyje.

Šalys pagal išsivystymo lygį dažniausiai skirstomos į kelias pagrindines kategorijas. Šis skirstymas remiasi ekonominiais, socialiniais ir demografiniais rodikliais: BVP vienam gyventojui, pramonės išsivystymu, gyvenimo trukme, išsilavinimo lygiu ir kt.

🟢  Pasaulio Bankas šalis skirsto pagal BVP vienam gyventojui į:

Aukštų pajamų šalis

Vidutinių pajamų šalis (aukštesnių ir žemesnių vidutinių pajamų)

Žemų pajamų šalis

🟢  JT tradiciškai skirsto pasaulio šalis į:

Išsivysčiusias šalis (angl. Developed countries).

Besivystančias šalis (angl. Developing countries).

Mažiausiai išsivysčiusias šalis (LDCs) - tai speciali grupė, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys dėl jų žemo išsivystymo lygio.

🟢  JT Žmogaus socialinės raidos indeksą vertina pagal:

Gyvenimo trukmę

Išsilavinimo lygį.

BVP 

🟢  Šalis skirsto:

Labai aukšto ŽRI šalys

Aukšto ŽRI šalys

Vidutinio ŽRI šalys

Žemo ŽRI šalys